Oro tarša ir maisto sauga

Treniruotėms prieš olimpines ir kontrolines rungtynes Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Australijos, Nyderlandų ir kitų šalių sportininkai dažniausiai rinkosi Japoniją. Nors oficialūs šių šalių asmenys teigia, kad Pekino oro užterštumas jų sprendimams įtakos neturėjo, tačiau neoficialiai kalbama visai kitaip.

Pekino smogas ir dulkių audros vasaros pradžioje buvo akivaizdi Kinijos pareigūnų sumišimo priežastis. Kinai tikrai dėjo pastangų, įskaitant gamyklų perkėlimą, investicijas į švarias technologijas ir medžių sodinimą. Taip pat buvo ir yra įgyvendinama daug trumpalaikių priemonių, turinčių užtikrinti, kad dangus rugpjūtį būtų palyginti mėlynas – mažinamas automobilių skaičius keliuose, stabdomi darbai statybų aikštelėse, netgi liepiama kitoms provincijoms sumažinti gamybos ir kitų teršiančių veiklų apimtį.

Tačiau yra kai kurių neišspręstų problemų, kurios prisideda prie nežinomybės dėl oro kokybės. Visų pirma Kinijos pareigūnai nebuvo visiškai atviri kalbėdami apie užterštumo lygį. Oficialioji statistika abejotina, mėginių ėmimo procesai nėra skaidrūs, o kinų standartai ir apibrėžimai skiriasi nuo tarptautinių normų, pavyzdžiui, nuo tų, kuriais vadovaujasi Pasaulinės sveikatos organizacija. Tai prisideda prie pasitikėjimo trūkumo ir pagrįstų abejonių.

Antra, neaišku, ar Pekinas sugebės priversti aplinkines provincijas pristabdyti gamybą ir sumažinti teršalų kiekį per olimpines žaidynes. Pekino užterštumą lemia tiek vietiniai, tiek regioniniai veiksniai. Šios problemos iš esmės neįveikė ir tokie „sprendimai“, pavyzdžiui, Pekino taksi automobilių parko atnaujinimas pereinant prie gamtines dujas naudojančio transporto arba miesto autobusų pakeitimas mažiau teršalų išmetančiais modeliais. Be to, išgujus kai kurias gamyklas iš Pekino ir iš miesto išsiuntus senesnius automobilius ir autobusus, dabar jie dirba kitose provincijose „pavėjui“ Pekino link.

Nacionalinių olimpinių komandų sprendimas treniruotis prieš žaidynes už Kinijos ribų aiškintinas keletu veiksnių, ne vien oro kokybe. Nors buvo labai daug investuota į olimpinių arenų ir treniruočių aikščių statybas, kai kurios iš jų nepateisino užsienio sportininkų lūkesčių. Be to, treniruotės kaimyninėje šalyje taip pat suteikia daugiau privatumo prieš varžybas ir leidžia geriausiems sportininkams tobulinti savo slaptas strategijas ir slėpti savo galimybes. Pripažįstama, kad kai daugelyje varžybų pergalę lemia sekundės dalys, sportininkai ir komandos siekia išnaudoti kiekvieną galimą pranašumą ir nebūtinai domisi politine savo sprendimų interpretacija.

Štai Jungtinių Valstijų olimpinė komanda į Pekiną vešis savo maistą. Australijos olimpinio komiteto pareigūnai anksčiau pripažino, kad keli sportininkai susirgo dalyvaudami bandomosiose varžybose Pekine. Kiti sportininkai savo interneto dienoraščiuose taip pat pranešė susirgę tuo metu, kai treniravosi Pekine. Šių ligų priežastis nėra aiški. Labai tikėtina, kad tai atsitiko dėl netinkamo maisto apdorojimo. Nepaisant Pekino garantijų, kad visas olimpiniame miestelyje patiekiamas maistas bus saugus, pasitikėjimas visa aprūpinimo maistu sistema lieka žemas.

Gegužės 20 dieną TOK perspėjo, kad dėl oro užterštumo Pekine kai kurioms lauke vyksiančioms varžyboms iškilo grėsmė. Tačiau po savaitės, likus 73 dienoms iki žaidynių – gegužės 28-ąją - oro tarša Pekine dar šoktelėjo ir buvo pasiekusi rekordinį lygį. Valdžia buvo perspėjusi žmones, turinčius kvėpavimo organų problemų, neišeiti iš namų.

Aprūpinimo maistu sistema nuo ūkio iki stalo – ilga grandinė, kurią Kinijoje ypač sudėtinga kontroliuoti ir kurią sunku greitai ištaisyti. Pavyzdžiui, šalies rinka užtvindyta neteisėtai pagamintais ir falsifikuotais pesticidais, trąšomis ir veterinariniais vaistais. Daug sandorių vyksta grynaisiais be jokių dokumentų. Net ir maisto perdirbėjai, paisantys pasaulinių standartų, reiškia susirūpinimą dėl savo apdirbamos žaliavos kokybės. Kinijos pareigūnai kaltina tarptautinę žiniasklaidą už tai, kad ji triukšmingai išreklamavo maisto saugos problemas, tačiau jiems atšaunama, jog pasitikėjimo Kinijos maisto sauga krizė nėra sąmokslas diskredituoti, o tik nuoširdus susirūpinimas dėl vyriausybės galimybių efektyviai reguliuoti maisto gamybos procesą.

Pripažįstama, kad kinai stengiasi apsisaugoti nuo bet kokių incidentų per žaidynes, ypač maisto saugos požiūriu. Yra atliktos didelės investicijos į technologijas, įvesta griežta produktų priežiūros sistema, kai kurie procesai kontroliuojami vaizdo kameromis, pasitelktos net maisto bandytojos pelės.

Kaip „gaminamas“ geras oras

Kinai pasiryžę visam pasauliui įrodyti, kad tai įmanoma: Pekine vykstant olimpiadai bus bandoma sušvelninti ar prireikus pakeisti oro sąlygas. Organizatoriai pasirengę kovoti už gerus orus superkompiuteriais ir artilerija.

Per žaidynes lyti ant 91 000 sėdimų vietų turinčio olimpinio stadiono, kurį vietos gyventojai praminė paukščio lizdu, negali! Kad taip tikrai neatsitiktų, Meteorologijos administracijos departamentui priklausančio Orų pokyčių biuro (angl. Weather Modification Office) Pekino poskyris parengė trijų pakopų programą.

Biuras, naudodamasis palydovais, lėktuvais, radarais ir pernai įsigytu superkompiuteriu IBM p575, gebančiu atlikti 9,8 trln. skaičiavimų per sekundę, nuolat stebi orus regione. Superkompiuteris modeliuoja 44 000 km² plotą: modelis pakankamai tikslus, kad būtų galima sudaryti kasvalandines oro prognozes kiekvienam kvadratiniam kilometrui.

Pastebėję Pekino link artėjančius lietaus debesis miesto oro inžinieriai, pasitelkę lėktuvus ir artileriją, į juos paleidžia sidabro jodido ir barsto sausą ledą – tuomet garai virsta lašais ir iškrinta dar prieš debesims pasiekiant taip nuo lietaus saugomą stadioną.

Jeigu vis dėlto lietaus debesims pavyks atplaukti iki „paukščio lizdo“, jie bus apibarstyti specialiomis cheminėmis medžiagomis, sumažinančiomis besusidarančius lašelius, kad lietus nepradėtų lyti tol, kol debesys praplauks pro šalį. „Naudojame mišinį, pagamintą iš skysto azoto. Jis padidina lašelių skaičių sykiu sumažindamas jų vidutinį dydį. Tikimybė, kad mažesni lašeliai iškris, kur kas menkesnė“, – kaip galima sumažinti iškrintančių kritulių kiekį, aiškina Orų pokyčių biuro vadovas Zhangas Qianas.

Rugpjūčio mėnuo patenka į Šiaurės Rytų Azijos lietaus sezoną, tad ir kritulių tikimybė virš Pekino šį mėnesį padidėja iki 50%. Nors Kinijos inžinierių bandymai su smarkų lietų žadančiais debesimis ne visuomet buvo sėkmingi, Qianas tikina, kad bandymų „rezultatai su nesmarkiu lietumi yra patenkinami“.

Kai kam tai atrodo gigantomaniškų užgaidų tenkinimas, tačiau atsižvelgiant į pasirengimo mastus, lietaus debesų vaikymas atrodo kaip juokų darbas. Todėl nestebina ir tai, kad nacionalinė gero oro „gamybos“ programa – plačiausio masto pasaulyje: įgyvendinant ją dirba apie 1 500 orų pokyčių profesionalų, vadovaujančių 30 lėktuvų ir jų įguloms, taip pat 37 000 pagalbinių darbuotojų. Dauguma jų yra ūkininkai, kurie nuolat budi, kad prireikus jiems išdalytais ginklais nugintų šalin Pekino link artėjančius lietaus debesis.

Eksperimentine oro inžinerija kinai susidomėjo dar 1958 metais bandydami daugiau kritulių nukreipti į šalies šiaurę. Ten nuolat pūtė vėjai iš didelės pietiniame Mongolijos ir šiauriniame Kinijos regione esančios Gobio dykumos – nuolatinis drėgmės trūkumas, nuolatinė sausra ir nuolatinės badmečio prognozės.

Dabar Orų pokyčių biuro biudžetas – 60–90 mln. USD. Pateisindama šios investicijos naudą Kinijos valstybės valdoma naujienų agentūra „Xinhua“ skelbia, kad 1999–2007 metais Orų pokyčių biuras nuo krušos išgelbėjo 470 000 km² plotą ir „sukūrė“ daugiau kaip 250 mlrd. tonų lietaus – tokio kiekio pakaktų keturis kartus užpildyti Chvangchės (arba Geltonąją) upę – antrą pagal dydį Kinijoje.

Maža to, kinai didžiuodamiesi skelbia, kad per pastaruosius penkerius metus oro inžinierių pastangų dėka geru oru džiaugėsi parodos „World Expo“ pietryčių Kinijos Junanio provincijoje, taip pat Šanchajuje vykusių Azijos žaidynių ir Didžiosios pandos festivalio Sichuano mieste lankytojai.

Vis dėlto visų nuopelnų sau kinai nepriskiria. Nors ir įgyvendina didžiausią pasaulyje orų pokyčių programą, kalbėdami apie oro inžineriją jie dažnai mini rusus – esą šie yra labiausiai pažengę šioje srityje. Pavyzdžiui, 1986 metais rusų mokslininkai naudojo specialias debesis atpažįstančias priemones, kurios, kaip teigiama, padėjo Maskvai išvengti radioaktyvaus lietaus debesų, keliavusių nuo Černobylio.

O 2000 metais jie išsklaidė debesis, kad lietus nesugadintų 55-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių ceremonijos. Toje ceremonijoje dalyvavęs tuometinis Kinijos prezidentas Jiangas Zeminas vienas iš pirmųjų įsitikino Rusijos mokslininkų darbo rezultatais ir grįžęs šį būdą ėmėsi įgyvendinti savo šalyje.

Pirmoji oro inžinerijos 1946 metais Niujorko valstijoje ėmėsi kompanija „General Electric“. Daug šioje srityje pasidarbavo ir mokslininkas Bernardas Vonnegutas, garsiojo rašytojo Kurto Vonneguto brolis.

XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Jungtinės Valstijos skyrė milijonus eksperimentiniams projektams „Stormfury“ (uraganų kontrolė), „Skywater“ (kritulių – sniego ir lietaus – kiekio padidinimas) ir „Skyfire“ (žaibų numalšinimas). Valstijų karinės pajėgos gamtos jėgas kaip ginklą bandė naudoti Vietnamo kare per vadinamąjį Popajaus projektą (angl. Project Popeye): jie bandė paskatinti lietų virš į Hošimino miestą vedančio kelio ir taip jį užblokuoti.

Apie tai, ar gamtos jėgos gali būti veiksmingas ginklas ir ar išties jas galima valdyti, daug diskutuojama. Kad ir ką tik paminėti pavyzdžiai: jokių analitinių modelių ar metodologijų, pateikiančių įtikinamų duomenų, kad tai išties veikia, nebuvo. Galiausiai tokių mokslinių tyrimų finansavimas Jungtinėse Valstijose susilpnėjo, o dar vykdomus projektus imtasi griežtai kontroliuoti.

JAV Nacionalinės mokslų akademijos 2003 metų ataskaitoje daroma išvada, kad, nepaisant daugiau kaip 30 metų trukusių bandymų, įtikinamų mokslinių įrodymų apie sąmoningai padarytos įtakos orų pokyčiams veiksmingumą vis dar nėra. O Kolorado valstybinio universiteto meteorologas Williamas Cottonas teigia, kad „tiek, kiek domimasi orų pokyčių mokslu, įrodymai, kad tai tam tikrose situacijose veikia, yra tikrai įtikinami“.

Tuo neabejoja ir kinai: jeigu per olimpiadą jiems pavyks suvaldyti gamtos jėgas, valdžios atstovai svarsto galimybę išplėsti nacionalinę orų pokyčių programą ir 2010 metais Orų pokyčių biurą padaryti atskira ministerija, kuri, kaip planuojama, padvigubins dabar Kinijoje „pagaminamo“ lietaus kiekį ir rūpinsis kitais orų inžinerijos reikalais.