Ten, kur nebuvo nieko, kuriasi lobynas (2)

Vertinga dviejų šeimų dovana

2009 metų vasarį sostinės Taikomosios dailės muziejuje įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijai padovanoto vertingo Baroko epochos meno kūrinio – Flandrijoje XVII amžiuje išausto gobeleno – pristatymas. Jame dalyvavo eksponato dovanotojai – kolekcininkas Andrejus Balyko ir verslininkas Antanas Bosas bei jų šeimų nariai, muziejininkai, žinomi dailėtyrininkai, kolekcininkai. Iš karto po pristatymo gobelenas buvo perduotas restauruoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, kurie jį konservuoja, restauruoja ir rengia eksponuoti atkurtuose Valdovų rūmuose.

2009-ųjų pradžioje gobelenas tapo 416-uoju eksponatu tarp sukauptųjų Valdovų rūmų interjero ekspozicijai ir 7-ąja Valdovų rūmams dovanota vertybe.

Gobelenas iš serijos „Saliamono ir Dovydo istorija“ (?), Flandrija, XVII amžius (Andrejaus Balyko ir Antano Boso šeimų dovana).

Francisco Suarezas, „Metaphysicarum disputationum...“, Genuja, 1636 m. Superekslibrisas odiniame viršelyje bei įrašai knygoje aiškiai rodo, kad ji priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriui kunigaikščiui Kazimierui Leonui Sapiegai, vėliau buvo dovanota Vilniaus jėzuitų kolegijai, o dar vėliau priklausė Kaltanėnų pranciškonų vienuolynui. Tai knyga iš garsiosios kunigaikščių Sapiegų bibliotekos, kurią pradėjo kaupti dar Kazimiero Leono senelis. Kunigo Juliaus Sasnausko ir Lietuvos bernardinų bendruomenės dovana.

2010 metais atkuriami Valdovų rūmai jau gavo 3 vertingas dovanas. Jas dovanojo kanauninkas dr. Algimantas Kajackas, akademikas prof. Algimantas Miškinis, 10-iai metų deponuotas XVI amžiaus paveikslas „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“ iš Edmundo Armoškos kolekcijos.

Iki 2009-ųjų pabaigos mecenatai Valdovų rūmams buvo padovanoję ir perdavę 28 vertingus eksponatus (be Lietuvos banko padovanotų monetų ir banknotų rinkinio). 2009-ųjų gruodį buvo surengtas Valdovų rūmų Rinkinių komplektavimo komisijos posėdis, kuriame, be šios institucijos specialistų, dalyvavo arba savo nuomonę raštu pareiškė kitoms institucijoms priklausantys komisijos nariai, nuolatiniai ekspertai ir konsultantai. Jie įvertino 2009 metais Valdovų rūmų gautas ir perimtas dovanas – 17 vertingų XVI–XX amžių eksponatų – graviūrų, knygų, metalo, keramikos ir stiklo dirbinių, tapybos kūrinių, gobelenų, skulptūrų. Komisijos nariai ir ekspertai priėjo prie išvados, kad 17 aptartų eksponatų vertė siekia daugiau nei 0,5 mln. Lt.

Iš viso nuo 2003 iki 2009 metų pabaigos Valdovų rūmams padovanotų eksponatų vertė siekia 2,2 mln. Lt. Jau šiemet pasipildžius dovanų sąrašui, šis skaičius gerokai šoktelėjo.

Meno vertybių atkuriamiems Valdovų rūmams dovanojo Lietuvos, Vokietijos, Italijos, JAV, Lenkijos kolekcininkai, kultūrininkai, verslininkai:

Sidabrinė paauksuota taurė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė arba Vengrija, 1560 metai. Priskiriama Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos broliui, Oršos pakamariui ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatui Grigaliui Sapiegai (apie 1560–1600). Brolių George’o, Oliverio ir Nicolaso Ortizų dovana Lietuvai, įteikta Prezidentui Valdui Adamkui. Saugoma Lietuvos dailės muziejuje, bet mecenatų pageidavimu, turėtų būti nuolat eksponuojama Valdovų rūmų lobyne.

dr. Tomaszas Niewodniczańskis, Edmundas Armoška, Andrejus Balyko ir Antanas Bosas su šeimomis, Valentinas ir Lilė Ramoniai, dr. Meinolfas Siemeris, Krokuvos Jogailos universitetas (rektorius prof. Karolis Musiołas ir „Collegium Maius“ direktorius prof. Stanisławas Waltośas), Vidmantas ir Nerijus Staniuliai, Vitalijus Vėteris, kan. doc. teol. dr. Algimantas Kajackas, kun. Julius Sasnauskas OFM, Saulius Karosas, Vytautas Vepštas.

Iki 2008 metų gautos dovanos buvo saugomos Lietuvos dailės muziejuje, o 2009-aisiais jos perduotos Valdovų rūmams, kurie toliau kaupia dovanas. Verslininkai broliai Nicolas, George’as ir Oliveris Ortizai Lietuvai taip pat padovanojo kunigaikščiams Sapiegoms priklausiusią taurę ir pageidavo, kad ji būtų eksponuojama atkurtuose Valdovų rūmuose. Su aukciono komisiniais mokesčiais ši taurė galėjo kainuoti apie 1 mln. Lt.

Nuo 2004 metų Valdovų rūmams 7 eksponatus taip pat yra nupirkęs Valdovų rūmų paramos fondas, kuris šioms vertybėms išleido beveik 700 tūkst. Lt.

Visos šios dovanos – gotikos, Renesanso, baroko epochų Europos ir Lietuvos meno bei istorijos išskirtinės vertybės – tapo Lietuvos nacionalinio turto dalimi.

Šaltinis: LDKVR.

Ten jos tikresni namai

Paveikslą „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“ žinomas kolekcininkas Edmundas Armoška įsigijo maždaug prieš tris dešimtmečius. Tikslios vietos kolekcininkas nenurodo, tik pasako, kad „buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse“. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai tiksliai nustatė, kad tai yra XVI amžiaus pradžios darbas, kurio autorius nėra žinomas. 

Genujos dožą Andrea Doria (1466–1560) vaizduojantis marmuro biustas su kolona, Italija, XVI a. vid. (kolekcininko Edmundo Armoškos dovana). Ši įstabi, greičiausiai Lombardijos meistrų sukurta, skulptūra papildys Valdovų rūmų muziejaus kaupiamą Europos valstybių valdovų portretų kolekciją, kuri istoriškai egzistavo rūmuose. Su Lombardija ir Genuja Lietuva ir Lenkija XVI amžiuje taip pat palaikė gana aktyvius politinius, kultūrinius bei ūkinius ryšius.

„Tai buvo Bonos Sforzos (Bona Sforza d’Aragona (1494–1557) – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė (nuo 1518 m.), Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina – red. past.) laikotarpis. Kai paveikslas buvo eksponuojamas sostinės Radvilų rūmuose, profesorė iš Krokuvos man sakė, kad veikiausiai tai gali būti italų mokykla, o gal net ir pati Bona Sforza paveikslą atvežė į Lietuvą ir dovanojo bažnyčiai. Tačiau aišku viena – jis tikrai buvo Vilniuje. Paskui vyko įvairios istorijos peripetijos, karai ir aš ją suradau ne Lietuvoje, o senosiose LDK žemėse“, – šedevro istoriją, kurioje vis dar daug nežinomųjų, „Versus“ pasakoja kolekcininkas Armoška.  

Dėl paveikslo kilmės yra kelios versijos. Labiau tikėtina, kad jį Lietuvoje sukūrė aukšto lygio vietinis menininkas, kuris galbūt yra mokęsis Italijoje, o gal ir čia dirbęs italas. Tačiau neatmestina versija, kad jis galėjo būti atvežtas ir iš pačios Italijos, nors, mūsų tyrinėtojų nuomone, XVI amžiaus pradžioje paveiksle matomi gotikiniai elementai lyg ir ragina šią versiją atmesti.

Taip pat nėra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo išvežtas iš Lietuvos, bet manoma, kad jis tikrai turėjo kaboti bažnyčioje. Armoška mano, kad daug šio paveikslo istorijos mįslių tikrai galima būtų įminti, gal prie to dabar prisidės ir Valdovų rūmai, bet tam reikia daug laiko, atsidėjimo ir išteklių. Geras atspirties taškas yra tas, kad ekspertai yra 99,99% įsitikinę, jog tai yra italų mokyklos darbas, o Italijoje fondai ir archyvai yra išlikę nuo XI ir XII amžių.

Ar galime teigti, kad tai yra vienas vertingiausių meno kūrinių, esančių Lietuvoje?

„Be jokios abejonės, – įsitikinęs Armoška. – Tai patvirtino ir Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius, pristatydamas paveikslą Prezidentui Valdui Adamkui, ir kiti autoritetingi ekspertai. Tokius darbus mūsų muziejuose galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.“

Kai kolekcininkas įsigijo paveikslą, ant jo buvo įvairių laikmečių žymių, taip pat buvo uždėtas masyvus sidabro apvadas. Tai buvo padaryta XVIII amžiuje, tuomet buvo tokia mada, panašiai rėmindavo ir ikonas. Bet kolekcininkas apvadą atskyrė, kad Madona švytėtų visu savo pirminiu grožiu, o apvadas eksponuojamas greta.   

„Paveikslas buvo labai geros būklės, tačiau vis tiek jį maždaug pusantrų metų labai kruopščiai tvarkė Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, vadovaujami direktorės dr. Jūratės Sanvaitienės. Medžio įdėklą, kuriame dabar yra paveikslas, pagamino neseniai miręs mūsų medžio restauravimo tėvas Alfonsas Gudzevičius. Aš jį vadinau profesoriumi, jis ir knygą apie medžio restauravimą yra parašęs. Darbą jis atliko labai profesionaliai, o viduje yra specialios medžiagos, kurios palaiko reikiamą temperatūrą“, – naujausią paveikslo istoriją pasakoja Armoška.   

Nežinomas dailininkas. „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“. XVI a.

Mintis, kad paveikslas galėtų būti eksponuojamas muziejuje, brendo pamažu. Po parodos Radvilų rūmuose kolekcininkas suprato, kad žmones tai domina. Kai prasidėjo Vadovų rūmų atkūrimas ir pradėta formuoti ekspozicija, jis pagalvojo, kad laikyti „tokį dalyką“ namuose būtų neteisinga. 

„Siūlytis buvo lyg ir nekorektiška, bet tokių minčių jau turėjau. Kituose muziejuose jis būtų kaip šašas, o Valdovų rūmams – labai tiks“, – svarstė Armoška. Paskui viskas vyko lyg savaime, o kai rūmų direktorius Vydas Dolinskas parodė salę ir tuščią sieną, kolekcininkas apsisprendė galutinai.    

Tačiau kolekcininkų būna įvairių. Vieni negaili ir nebijo savo kolekcijų rodyti visuomenei, kiti, tarsi maniakai, yra pasirengę pirkti net vogtą šedevrą, žinodami, kad niekur ir niekada jo negalės parodyti. Egoistiškas noras gėrėtis vienam taip pat kartais būna motyvas kolekcionuoti.   

O kaip Armoška: juk turbūt su paveikslu susigyveno? Ar užsimezgė su Madona koks nors dvasinis ryšys, ar negaila skirtis?

„Kolekcininkų gyvenime būna visko: nespėji pasikabinti, o jau gauni pasiūlymą keistis, parduodi arba įsigyji kitą, – pasakoja Armoška. – O čia – visai kas kita. Kai pamačiau tą paveikslą, jau kokius keturis dešimtmečius kolekcionavau. Man nutirpo kojos, griebiausi stalo. O juk tai – parduodamas daiktas! Šedevras! – prisiminimais dalijasi Armoška. – Tokių dalykų kolekcininkui pasitaiko tik kartą arba kelis gyvenime. Paskui kelerius metus džiaugiausi. Dabar kiekvieną dieną apžiūriu, vaikus atsivedu – parodau. Namuose specialiai nekabinau, nes jai reikia kilmingesnės vietos. Dėl išsiskyrimo, jaučiu kažkokį vidinį kutenimą. Bet manau, kad Valdovų rūmuose bus geriau, ten – daugiau didingumo, o jai to reikia. Ten jos tikresni namai“, – kalba Armoška.            

Dėl paveikslo ateities jis dar nieko nežino ir nieko neplanuoja.   

„Skulptūrą padovanojau, o šią dovanoti gal per drąsu. Pakabos 10 metų, paskui žiūrėsim. Nors būna ir taip: iškeliauja paveikslas ir įsikuria kitur – visam gyvenimui. Ką gali žinoti?“ – svarsto kolekcininkas.  

Beje, Armoška rimtu kolekcionavimu yra uždegęs ne vieną žinomą žmogų. Neturėdamas, kaip jis sako, „jokių įgaliojimų ir be prievartos“, subtiliai rimtų verslininkų teiravosi, ar šie neketina kažko padovanoti ar nupirkti atkuriamiems Valdovų rūmams – juk tais laikais labdara, mecenavimas ir kultūra ėjo koja kojon. Tačiau, anot Armoškos, jiems gal ne pinigų gaila, žmonės tam turbūt dar nesubrendo.