Vytis. Oficialu, bet ir labai asmeniška

Neseniai pristatytas profesoriaus Juozo Galkaus dvikalbis albumas „Lietuvos Vytis. The Vytis of Lithuania“ − puiki dovana atkurtos nepriklausomybės 20-mečiui. Juozas Galkus yra žinomas grafikas, plakatų dailininkas, sukūręs daugiau kaip 500 plakatų, pedagogas ir heraldikos specialistas, suprojektavęs daugybę Lietuvos miestų ir miestelių herbų; monetų ir banknotų simbolikos žinovas, knygų autorius. „Dabar Vytis simbolizuoja šiuolaikinę Lietuvą visame pasaulyje − jį galima pamatyti jaukiuose Europos miesteliuose, Amerikos didmiesčiuose ir netgi Afganistano platybėse“, − sako profesorius. Monumentalioje, daugiau nei 420 puslapių puikiai Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistoje knygoje − beveik 600 nuotraukų, iliustracijų, ikonografinės medžiagos iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos, Austrijos, Švedijos. Dviem kalbomis pristatoma Vyčio istorija ir reikšmė. Knygos medžiaga chronologiškai padalyta į šešis skyrius − „Gediminaičių Lietuva“, „Abiejų Tautų Respublika“, „Svetimųjų priespaudoje“, „Nepriklausomybės dvidešimtmetis“, „Karas ir okupacija“, „Dabartinė Lietuva“.

Knygos autorių kalbina dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. 

 

− Esate dailininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, ilgametis Grafikos katedros vedėjas ir Senato pirmininkas. Visgi jau kelintą dešimtmetį atrandate laiko rašyti. Turbūt tai prasidėjo nuo skyriaus apie Grafikos katedros istoriją, jos absolventus, kai rašėte apie savo mokytojus, bendramokslius ir studentus. Įnešėte didžiulį indėlį į Vilniaus dailės akademijos istoriją, paskui išleidote Lietuvos plakato istoriją, vėliau gimė Lietuvos banko inicijuoti leidiniai − 2002 metais − knyga „Lietuvos banknotai“ (drauge su pinigų ekspertu Almantu Dulkiu), o 2006 metais − „Lietuvos monetos“ (drauge su Dulkiu ir numizmatu Stanislovu Sajausku). O dar ilgametis darbas Lietuvos heraldikos komisijoje. Taigi istorijos pomėgis yra kryptingas ir neatsitiktinis. Ar tai iš jaunystės dienų, o gal tai − hobis?

 

− Jokiu būdu ne hobis. Hobį aš suprantu kaip malonų laisvalaikio praleidimą. Man rašymas nėra hobis. Rašau tik prašomas arba, mano nuomone, esant būtinam reikalui, pats save priversdamas. Tiesa, jei žinau, ką noriu pasakyti, rašau gana lengvai. Girdžiu, kad kiti profesionalai net labai kankinasi, o aš ne − gal dėl to, kad nesu profesionalas ir nesu reiklus sau. Nuo mažų dienų mėgau knygas ir daug skaičiau nesirinkdamas, turbūt dėl to man lietuvių kalba sekėsi neblogai. Taip pat nuo mokyklos laikų domėjausi Lietuvos istorija − šį pomėgį jau būtų geriausia pavadinti hobiu: ir dabar skaitau daugiausia istorines knygas, tiesa, ne kaip mokslininkas, o kaip daugelis skaito detektyvus − mane domina istoriniai įvykiai, asmenybės, jų įtaka istorijos vingiams, skirtingi požiūriai į tą patį faktą.

− Jau apie 20 metų darbuojatės Lietuvos heraldikos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, esate jos narys. Heraldika − be galo sudėtinga sritis, joje menininkas turi būti ir mokslininkas, ir tyrinėtojas, istorikas ir dizaineris. Tai reikalauja didžiulių intelektinių pastangų, tačiau šis darbas labai riboja saviraiškos galimybes. Kuo Jums patraukli ši gana sprangi, preciziškai kieta dailės sritis? Ir, nukrypstant į šalį nuo šio pokalbio apie Lietuvos Vytį, kiek herbų esate sukūręs?

 

− Sukūriau ne ypatingai daug − apie 40. Kai kurie kolegos yra mane aplenkę kelis kartus. Heraldika − tikrai kieta dailės sritis: herbai kuriami laikantis prieš daugelį šimtmečių susiformavusių taisyklių − čia su savo braižu, ekspresija nepasišvaistysi. Be to, herbas kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant arba kartais tiesiog diktuojant užsakovui − būsimam herbo šeimininkui ir prižiūrint Heraldikos komisijai, kurios nariai − istorikai ir dailininkai. Kartais herbo kūryba užsitęsia pusantrų metų − taip man atsitiko kuriant Žagarės herbą. Piešiau daugybę eskizų − kas tiko užsakovui, netiko komisijai, ir atvirkščiai, ir tik po daugybės posėdžių pagaliau buvo pasiektas kompromisas, tenkinąs abi puses, o man beliko tik paruošti etalono originalą. Be to, herbas savo pagrindine idėja ir forma artimas plakatui. Ir plakatas, ir herbas turi atspindėti tam tikrą idėją, abu turi būti aiškūs, apibendrinti, suprantami iš tolo ir iš pirmo žvilgsnio. Taigi, jei dar pridėsime jau minėtą mano meilę istorijai, tampa aišku, kad heraldika susidomėjau neatsitiktinai.

Esu laimingas jau daugiau kaip du dešimtmečius dirbdamas Heraldikos komisijoje. Ji suteikia galimybę susitikti su istorikais ir tiesiogiai su jais bendrauti. Tie susitikimai man buvo ir yra gera istorijos bei heraldikos mokykla. Atvirai kalbat, jei ne tos pamokos, niekada ir į galvą nebūtų atėjusi mintis imtis tokios knygos kaip „Lietuvos Vytis“.

 

− Vienas pirmųjų albumo teiginių, kad „tai vienas seniausių valstybinių herbų pasaulyje“, kiek glumina. Regis, yra tiek daug senų, turinčių kur kas turtingesnę istoriją nei mūsų valstybė karalysčių, kunigaikštysčių. Ar tai nėra tik mandagi ir patriotinė frazė? 

 

− Ne, tai nėra mandagi frazė. Tai − faktas. Vytis − vienas seniausių valstybinių herbų. Jei prisiminsime senosios Europos istoriją, per daug nesistebėsime. Štai Vokietija kaip didvalstybė susiformavo tik XIX amžiuje. Iki tol buvo atskiros grafystės, kunigaikštystės ar dar kitaip vadinamos valstybėlės su savais herbais. O Saksonija buvo net Abiejų Tautų Respublikos − Lenkijos ir Lietuvos valstybės − sudėtine dalimi. XIX amžiuje susikūrė Italija ir dar ne viena dabartinės Europos valstybė: Rusijos Dvigalvis erelis valstybės herbu tapo tik XV amžiaus pabaigoje. O Vytis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės, tiksliau, jos vadovo herbu laikomas nuo XIV amžiaus pabaigos, jei herbu nelaikysime Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 1366 metų ir kitų to laiko Gediminaičių spaudų, kuriuose jie save žymėjo raitelio atvaizdu. XIV amžiaus pabaigoje raitelis buvo įstatytas į skydą ir nuo tada tapo herbu. Ankstesnis yra lenkų Erelis, Didžiosios Britanijos Liūtas, dar keletas herbų.

 

− Per knygos pristatymą Vilniuje, Signatarų namuose, žymus Lietuvos istorikas užsiminė, kad jeigu tokią knygą būtų reikėję parašyti Lietuvos istorijos institutui, tai kolektyvinę istorinę monografiją jis būtų rašęs bent dvidešimt metų. Jūsų studijos tikslas − surinkti ir pateikti ikonografinę medžiagą. Ir parašėte ją per trejus metus. Gal dėl to, kad Jūs − dailininkas? Kokia buvo rašymo eiga?

 

− Čia jau gražūs žodžiai. Knygos „Lietuvos Vytis“ stiprioji pusė − iliustracijos, o tekstas, manau, nevertas išaukštinti. Nesu mokslininkas, neturėjau kompetencijos ir tikslo tyrinėti herbo istorijos iš pirmųjų šaltinių.

Mano tikslas buvo parodyti įdomią ir seną Vyčio istoriją vaizdais, o tekstu tik stengiausi trumpai supažindinti smalsesnį skaitytoją − dabar daugelis pasitenkina vien paveikslėliais − su žinomais istoriniais faktais, tiesa, į juos pažvelgdamas iš dailininko pozicijų. Tekstą parašiau per keletą mėnesių, o su iliustracijomis sekėsi kur kas sunkiau , − čia ir užtrukau 3 metus. Manau, man pavyko surinkti unikalių iliustracijų, nežinomų ir nematytų ne tik eiliniam lietuviui, bet ir istorikams. Bet tai dėl to, kad iki šiol niekas tokios knygos nerengė. O dar tiksliau − nebuvo sąlygų jai parengti. Tik dabar susiklostė situacija, kad atsirado tokia galimybė, ir man pavyko bent iš dalies ją išnaudoti.

Dar sovietiniais metais bendradarbiavau su pora metų veikusia Heraldikos komisija. Atgimimo metais dalyvavau atsikūrusios komisijos skelbtuose Valstybės ir Vilniaus miesto herbų atkūrimo konkursuose. Tiesa, nesėkmingai − nelaimėjau nei vieno, nei kito, bet tai nė kiek neatšaldė mano meilės istorijai ir heraldikai. Abiem konkursams kruopščiai ruošiausi − visur, kur tik siekė mano rankos, ieškojau istorinės medžiagos. Ją fotografavau, perpiešinėjau, kopijavau iš knygų, dokumentų. Viską klijavau į paties įrištą knygą ir, ypač Vyčio, susidarė gana įdomus rinkinys. Štai ta primityvi knygelė ir tapo impulsu dabartinei Vyčio knygai parašyti. Per 2006 metų studentų žiemos atostogas, turėdamas laiko, ją varčiau, ir staiga šovė mintis, kad tokia knyga galėtų būti įdomi ne tik dailininkams, bet ir visiems žmonėms, besidomintiems Vyčio istorija. Nieko nelaukdamas jau kitą dieną su ta mintimi nuėjau pas profesorių Adomą Butrimą − Dailės akademijos rektorių − ir jo įkurtos Akademijos leidyklos kuratorių, papasakojau apie savo idėją ir pridūriau, kad iki Tūkstantmečio minėjimo spėtume išleisti. Jis nesuabejojęs mano galimybėmis pritarė, ir darbas prasidėjo. Pirmaisiais metais toliau bibliotekų lentynų ir Lietuvos muziejų nenuėjau, bet kitais metais į veiklą įsitraukė leidykla. Profesoriaus Butrimo rūpesčiu kartu su profesionaliu fotografu Pranu Balčiūnu ne kartą lankėmės Lenkijos muziejuose, ten nemažai fotografavome, o ko nufotografuoti nepavyko, grįžęs prašiau leidyklos direktoriaus rašyti laiškus į muziejus ir užsakyti sudominusių eksponatų fotografijas.

 

− Lietuvos Vyčio istorija tęsiasi jau septintą šimtmetį. Kaip galėtumėte pakomentuoti jos svarbiausius raidos ir sklaidos etapus? Ar šeši Jūsų knygos skyriai, kuriuose pristatomas atskiras Vyčio herbo raidos etapas, chronologiškai visiškai sutampa su Lietuvos valstybės istorijos etapais?

 

− Kaip ir reikėtų tikėtis, Valstybės herbo istorija labai sutampa su valstybės istorija. Raitelis, kaip spaudo figūra, atsiradęs dar jaunoje valstybėje, tapo valdovo herbu. Susijungus LDK ir Lenkijos karalystei, jis paplito visoje didelėje valstybėje, pakluso tuomet gyvavusioms heraldikos taisyklėms. Ankstyvieji Vyčiai rodo aiškius Europoje viešpatavusius gotikos stiliaus bruožus. Karaliaujant Žygimantams, įsigalėjo Renesansas, ir tuo laiku buvo sukurta nemažai taikomosios dailės kūrinių, papuoštų Vyčio herbu. Liublino unijai abi šalis sujungus į Abiejų Tautų Respubliką, Vytis tapo jungtinio valstybės herbo figūra šalia Lenkijos Erelio. Daugiau kaip 200 metų gyvavusios respublikos laikas sutapo su ryškių meno stilių − baroko, rokoko ir klasicizmo klestėjimu, kai reiškėsi paradiškumas ir prabanga. Tuomet herbas dažnai dingsta auksu varvančių ornamentų ir papuošimų aplinkoje. Iš tos epochos su herbais daugiausia liko rafinuoto skonio ir sudėtingų technologijų objektų.

Po valstybės padalijimų, panaikinus valstybę, panaikintas ir jos herbas. Tačiau Vytis, jo skydelio dvigubą kryžių pakeitus pravoslavišku, liko kai kurių gubernijų ir miestų herbų sudėtinė dalis. Per XIX amžiaus sukilimus suklestėjo neoficiali heraldika − sukilėliai Vyčiu ir Ereliu puošė savo vėliavas, ginklus ir ekipuotę. Amžiaus pabaigoje vis stiprėjant lietuvių nacionaliniam atgimimui, Vytis laikytas jo simboliu.

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausoma Lietuvos Respublika Vytį paskelbė valstybės herbu. Tarpukariu sukurtos žymių dailininkų herbo modifikacijos visuomenėje buvo labai populiarios ir puošė kariuomenės, policijos ekipuotę, visuomeninių organizacijų vėliavas, įstaigas bei privačius butus. Tačiau žmonės, bent kiek nusimanantys apie heraldiką, matė jų neatitikimą heraldikos taisyklėms ir pasiekė, kad būtų sukurta komisija herbui modifikuoti. Dailininkas Mstislavas Dobužinskis surinko istorinę medžiagą ir atkūrė istorinį Vytį, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nebeleido jo įteisinti juridiškai.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo uždrausti visi nacionaliniai simboliai, bet prasidėjus pasipriešinimui, Vytis vedė partizanus į kovą. Raitelį, kaip pasipriešinimo okupacijai ženklą, žmonės drožė iš medžio, siuvinėjo, piešė ne tik Lietuvoje, bet ir kalėjimuose bei tremtyje. Susikūrus Sąjūdžiui, Vytis buvo iškeltas iš pogrindžio, neštas per mitingus ir demonstracijas. Atkūrus nepriklausomybę susirūpinta pratęsti dailininko Dobužinskio pradėtą darbą − Vyčio herbą priartinti prie istorinio. Paskelbus konkursą valstybės herbui atkurti, buvo skirta premija dailininko Arvydo Každailio projektui, kurį Seimas ir patvirtino herbo etalonu. Tačiau daugelis dailininkų ir paprastų žmonių kuria savas Vyčio modifikacijas.

 

− Knygoje skaitytojas gali rasti apie 550 įdomiausių Vyčio atvaizdų, kurie surinkti įvairiose bibliotekose, archyvuose, muziejuose, asmeninėse kolekcijose. Gal galėtumėte pristatyti vieną kitą įdomesnę, o gal painesnę ar kitaip intriguojančią Vyčio suradimo istoriją?

 

− Tikrai, tarp tų 550 pavyzdžių yra labai gražių ir netikėtų atradimų. Štai dailininkui Dobužinskiui priskiriamo skydo istorija. Dar 2006 metais lankantis M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, darbuotoja mane nuvedė į saugyklą, ir ten pamačiau maždaug metro aukščio skydą su stilizuotu Vyčiu. Tai neabejotinai buvo tarpukario Lietuvos laikų eksponatas ir jis mane sudomino savo profesionalia herbo figūros stilizacija bei mįslingu technologiniu atlikimu − ant tamsiai raudono skydo grublėto paviršiaus lygaus balto dažo reljefo Vytis užspraustas kažkokiu keistu būdu, lyg ir dabar populiaria šilkografija. Jo paskirties ir istorijos darbuotoja nežinojo. Nusprendžiau šį skydą nufotografuoti knygai. Praėjus geram pusmečiui ar daugiau, žiūrėjau Lietuvos televizijos laidą, skirtą Vasario 16-ajai, buvo rodomas Amerikos lietuvių padovanotas filmukas apie Lietuvos paviljoną 1939 metų tarptautinėje parodoje Niujorke. Staiga ant paviljono fasado pamačiau Vytį. Iš karto toptelėjo mintis − kažkur jį mačiau, bet kur − niekaip negalėjau prisiminti. Dar po kiek laiko, vartydamas būsimų knygos iliustracijų nuotraukas, pamačiau tą Vytį: tai buvo tas pats mane sudominęs saugykloje matytas skydas. Parodos paviljono ir saugyklos Vytis buvo panašūs kaip du vandens lašai, bet jų dydis ir išraiška aiškiai skyrėsi. Pasinaudojau giminaitės, dirbančios televizijoje, pagalba ir gavęs jos rekomendacijas bei telefonus, paskambinau tuometiniam „Panoramos“ vyriausiajam redaktoriui Jonui Rameliui. Kadangi buvau užsirašęs tikslų laidos laiką, jis gana greitai surado tą vaizdo medžiagą ir, mano paprašytas, padarė padidintą to kadro nuotrauką. Namuose atidžiai palyginau − nebuvo jokių abejonių − tai to paties Vyčio mažesnis variantas, galėjęs kabėti paviljono viduje. Taigi paaiškėjo paskirtis ir laikas. Liko išsiaiškinti autorystę. Vyčio stilistika buvo labai artima dailininko Dobužinskio pieštiems, tarp jų − ir labai gražiai Valstybės teatro emblemai. Buvau girdėjęs ar skaitęs, kad dailininkas 1939 metais išvažiavo į JAV dirbti įrengiant Lietuvos paviljoną ir, kilus karui, negrįžo. Taigi, tie Vyčiai galėjo būti suprojektuoti Dobužinskio. Knygoje taip ir parašiau, bet prie dailininko pavardės padėjau klaustuką − tą versiją vis dėlto dar reikėtų kruopščiai patikrinti.

Arba kita − dramatiška istorija. Okupacijų skyriuje įdėjau vėliavos fragmentą − iš puošnios gėlėtos medžiagos kaip aplikaciją prie vėliavos prisiūtą Vytį. Eksponato istoriją man papasakojo Obelių istorijos muziejaus steigėjas Andrius Dručkus. Būdamas paauglys, jis išėjo į mišką partizanauti. Po kurio laiko jo vyresni draugai, matydami tragišką pasipriešinimo baigtį, jį išvarė iš miško, sakydami, kad jis per jaunas mirti ir kad turįs išsaugoti būrio dokumentus. Taip Dručkus pradėjo rinkti rezistencijos relikvijas, kurios ir buvo Obelių muziejaus kolekcijų pradžia. Minėtą vėliavos fragmentą jam padovanojo buvusi vienuolė, kuri pokario metais dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejaus valytoja. Naujai valdžios paskirtas muziejaus vadovas davė senas istorines vėliavas valytojoms vietoje skudurų. Moteris Vytį iškirpo, jį išsaugojo ir padovanojo būsimam muziejaus vadovui. Dručkaus nuomone, tai Sibiro lietuvių bataliono, suformuoto 1917 metais, vėliavos fragmentas.

Dabar labai stebina faktas, kiek daug muziejininkai išsaugojo sovietų vadintos „buržuazinės nacionalistinės“ atributikos. Juk jie rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų saugumu bei gyvybe. Labai jiems už tai ačiū.

 

− Atvertęs pirmąją knygos puslapį ir skaitydamas padėką ten išvardytoms institucijoms bei kolekcininkams už leidimą naudoti jų fonduose turimą vizualinę medžiagą, gali pasidžiaugti, sušildyti ir pamaloninti patriotinius jausmus. Abėcėlės tvarka išvardytos pasaulinio garso institucijos, pavyzdžiui, Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai − Ginklų rūmai, Žalieji skliautai, Porceliano rinkiniai; Švedijos karalių rūmai, Nacionalinis archyvas ir Biržų krašto muziejus „Sėla“, Rokiškio krašto muziejus ir Rokiškio rajono Obelių istorijos muziejus. Labai gražus ir iškalbingas tas sąrašas. Ar visur buvote pats nuvykęs, ar tai ilgo susirašinėjimo rezultatas? Ar kas nors padėjo atlikti didžiulį organizacinį, vadybinį darbą?

 

− Kur muziejai leido, fotografavome tiesiog ekspozicijas. Labai maloniai mus priėmė du muziejai Lenkijoje − Karalių pilis ir Karo muziejus Varšuvoje. Ir vienas, ir kitas skyrė palydovą − eikite ir fotografuokite viską, ko jums reikia.

Kiti muziejai pažiūrėjo formaliau: kai parodydavau leidyklos raštus ir paaiškindavau, kas mane domina, neišvarydavo, bet atsakydavo, kad dabar nepasiruošę, atvažiuokite po mėnesio, pasižiūrėsime ką turime, atrinksime. Panašiai elgėsi ir mūsų muziejų darbuotojai − vieni leido fotografuoti ką norime, kiti parengė mums reikalingų eksponatų fotografijas, treti bendravo nenoriai.

Labai meistriškai dirbo Pranas Balčiūnas. Nepatogiai sudėliotus, sunkiai pasiekiamus ir įvairiais rakursais nufotografuotus eksponatus jis stebuklingai ištiesindavo ir pateikdavo profesionalius vaizdo įrašus. Nenuvažiavau nei į Stokholmą, nei į Dresdeną, nei į Paryžių. Išsiaiškinęs, kad jie turi vieną ar kitą mus dominantį eksponatą, užsisakydavome medžiagą elektroniniu paštu ir gaudavome įrašus ar nuotraukas. Tai labai daug kainavo − deja, šiais laikais muziejai iš tokių klientų dažnai stengiasi praturtėti.

Čia nepaprastai daug pastangų įdėjo leidyklos direktorius Marius Iršėnas, ant kurio pečių ir gulė visas susirašinėjimas, pinigų pervedinėjimas bei kiti rūpesčiai. Esu labai jam dėkingas, kad jis kantriai tenkino visas mano užgaidas, kai nuolat prašydavau rašyti vienam ar kitam muziejui, pakartoti nepatinkantį įrašą ar dar ką nors papildomai padaryti. Nuvykimas į vietą, žinoma, būtų labai papildęs mūsų knygą netikėtais atradimais. Vienas dalykas, kai surandi ką nors kokioje nors knygoje, − juk ta knyga nebūna skirta Vyčio temai, − o visai kita, kai būdamas vietoje eini per ekspoziciją, kalbi su darbuotojais. Labai apgailestauju, kad neturėjau galimybės nuvažiuoti į Švediją − juk ten mūsų karalių Vazų, Kotrynos Jogailaitės vaikaičių, tėviškė, ten tikrai būtų laukę netikėtumai.

Knygos išleidimas atsiėjo nemažus pinigus, ir esu labai dėkingas rėmėjams, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai, Kultūros rėmimo fondui, lauko reklamos firmai „JC Decaux“, išreklamavusiai knygą per visą Lietuvą. Šiais laikais knygą kuria didelis būrys žmonių. Be muziejininkų, kolekcininkų, fotografų, leidėjų, spaustuvininkų pagalbos knyga nebūtų išėjusi − nuoširdžiausiai dėkoju jiems visiems.

 

− Net paviršutiniškai žvilgtelėjus matyti, kad minimi mūsų kaimynai ir bendros istorijos liudytojos − Lenkija, Ukraina, bet nematyti Baltarusijos, Rusijos institucijų bei kolekcininkų. Ar iškilo kokių nors bendravimo sunkumų?

 

− Iš pradžių galvojau apsiriboti tik Lietuvos ir Lenkijos muziejais. Be Lenkijos muziejų pagalbos tokios knygos nėra ko ir pradėti. Jau pradžioje leidyklos direktorius, turbūt nujausdamas bendravimo su užsienio muziejais problemas, manęs paklausė, kiek eksponatų bus iš Lenkijos. Aš jį užtikrinau, kad ne daugiau nei 20. Laikui bėgant jų daugėjo, bet direktorius taip pat įsitraukė į žaidimą ir neprieštaravo, kai aš vis ėjau pas jį su nauju prašymu kreiptis į vieną ar kitą muziejų − ir ne tik Lenkijoje.

Rusijos muziejų bijojau. Iš istorikų buvau girdėjęs, kad jie nenoriai įsileidžia į archyvus, o jei įsileidžia, tai išsisukinėja, neduoda norimos medžiagos. Bijojau didelių Rusijos archyvų džiunglių ir nesitikėjau, kad neturėdamas patirties ir konkrečių nuorodų, ką nors rasiu. Baltarusijos, nors ten yra tikrai daug medžiagos, taip pat į savo planus neįtraukiau. O kad knygoje yra eksponatų iš Ukrainos − didelis fotografo Klaudijaus Driskiaus nuopelnas: ten fotografuodamas medžiagą kitai knygai, jis mielai įvykdė mano prašymus ir net pats surado man nežinomų objektų. Ir jam labai ačiū.

 

− Albume reprodukuoti herbai ne tik iš valstybės antspaudų, pinigų − pusgrašių, talerių, šilingų, litų, − bet ir surinkti iš architektūros statinių − bažnyčių lubų tapyba, Jozefo Pilsudskio kriptos varteliai Vavelio katedroje, Slonimo pašto stoties iškaba ir daugybė kitų; senosios karinės atributikos − patrankų, taikomosios dailės kūrinių − gobelenų, lovos baldakimų, relikvijorių, monstrancijų, maldaknygių, knygų viršelių, kaklaraiščių, degtukų dėžučių, loterijos bilietų. Jaudinantys ikonografijos pavyzdžiai − totorių papuošalai, 1863 metų sukilimo vėliavėlės ir sukilėlių kryželiai, savadarbiai atvirukų albumų viršeliai ir kokio nors kaimo, pavyzdžiui, Deikiškėlių, iškaba iš tarpukario Lietuvos istorijos. Vartydamas albumą regi, kad tokia „kieta“ didžiavalstybinė tema, sušildyta žmonių patriotinių jausmų, tampa sava ir asmeniška. Ar įprasta albumuose šalia didžiųjų valdovų ir valstybingumo pavyzdžių dėti tuos naivius rankdarbius, kuriuose Tėvynės meilė nė kiek ne mažesnė ir nė kiek ne mažiau reikšminga?

 

− Ne, tai neįprasta. Paprastai tokias knygas rengia mokslininkai − jiems emocijos nerūpi, jie tyrinėja tik faktus ir tik faktus komentuoja, faktais remdamiesi daro išvadas ir apibendrinimus.

O man rūpėjo emocijos, aš net maniau, kad tai svarbiau nei oficialioji heraldika, norėjau, kad knygoje būtų tikru patriotizmu alsuojančių piešinukų, rankdarbių, buitinių daiktų. Jei žmogus, sėdėdamas kalėjime savo skurdų laisvalaikį praleidžia drožinėdamas tabokinę su Vyčiu, ir jei mergaitė gūdžioje Sibiro taigoje piešia Vytį ir kitoje jo pusėje užrašo savo pačios patriotinį eilėraštį, jei tremtinė siuva kilimėlį su herbu, jie tai daro sąmoningai rizikuodami savo sąlygine laisve, dar didesnėmis bausmėmis, net gyvybe. Ne taip svarbu tų darbelių atitikimas heraldikos taisyklėms, jų meninė vertė, daug didesnė vertybė yra jų autorių meilė Tėvynei. Juk herbas − tik piešinėlis, jei neįsisąmoninsime, ką jis simbolizuoja.

 

− O kaip atrodo tokios knygos kitose šalyse? Ar tai įprasta, ar teko iš ko nors pasimokyti?

 

− Knygų, skirtų tik valstybės heraldikai, matyti teko nedaug. Labiausiai minėtinas lenkų leidinys „Orzeł Biały“ − „Baltasis Erelis“. Tai − didelis parodos, skirtos Lenkijos herbui, katalogas. Jame labai daug medžiagos, šalia jų Erelio yra nemažai Vyčių. Katalogas buvo mano ieškojimų Lenkijos muziejuose vienu iš kelrodžių. Kita − puošniai išleistas albumas, skirtas Rusijos herbui. Knyga iliustruota tik prabangiais istoriniais daiktais su herbu. Jei lenkų leidinyje dar pasitaiko vienas kitas naivesnio charakterio eksponatas, tai rusų knygoje − vien auksu ir brangakmeniais spindintys reliktai.

Baltarusiai 1993 metais išleido nedidelio formato 70 puslapių brošiūrėlę, kuri taip pat man netiko kaip sektinas pavyzdys. Yra dar lietuvių autorių knygelių, bet jose iliustracijų nedaug, jos primityviai atspausdintos, o mano ambicijos buvo didesnės. Knygą apie Vytį įsivaizdavau didelio formato, gausiai iliustruotą, kurioje parodomas ne tik pats herbas, bet ir objektas, kurį herbas puošia. Ta koncepcija paremtas ir maketas − tame pačiame puslapyje yra maža objekto fotografija ir didelė − jį puošiančio herbo.

 

− O kas į šį albumą nepateko? Ar tęsite šį darbą, gal ant rašomojo stalo guli naujos knygos apmatai?

 

− Į šią knygą nepateko daug kas. Žinojau apie įvairius pavyzdžius, turėjau kai kurių nuotraukas ir reprodukcijas, bet nedėjau, nes jie buvo arba panašūs į jau dedamus, arba sunkiai pasiekiami, arba netiko dėl kokių nors kitų priežasčių. Knygai išėjus, dažnai girdžiu apgailestavimus, kad neįdėjau to ar kito. Tikrai gaila. Labiausiai gaila tų, esančių Baltarusijoje, Rusijoje, Švedijoje, kituose Vakarų Europos miestuose ar muziejuose. Bet ką padarysi, − bus jaunesnių, atkaklesnių autorių, jie padarys tai, kas nepavyko man. Kol kas darbo pratęsti neplanuoju, turbūt ir leidykla mane išvytų, jei pasirodyčiau su tokiu pasiūlymu.